Gimnazija džiaugiasi kiekvienu svečiu, bet mieliausi, aišku, vis tiek mokiniai. Myli labai ir pirmoką, ir ketvirtoką, bet laimingiausia, patikėkit, ji tada, kai nors trumpam užsuka buvusieji … Kiek jų per 67-erius gimnazijos gyvavimo metus čia viešėjo, suskaičiuosim kitąsyk, o dabar prisiminkiva edukacinę programą „Kalbos namai“, skirtą Spaudos grąžinimo, kalbos ir knygos dienai, kurioje dalyvavo beveik visi antrokai ir mūsų mokyklos devintosios laidos abiturientas, Kazlų Rūdos garbės pilietis Adonas Pupkis. O buvo taip…
Gražiakalbiai skaitovai pasveikino visus susirinkusius poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais. Visi labai klausė ir žiūrėjo, o svečias net padėkojo už primintus žolių vardus. Juk kuo daugiau atsiminimų pasakoma, toks ilgesnis amžius. Ir žmogaus Ir žodžio. Atėję radom jų kaupinus aruodus, paturėsim, išglostysim, supinsim savų istorijų takus ir kitiems godoti paliksim… Kalbos tradicija ir mes dar joje, dar su ja, dar ne mankurtai…
Būsimi vietovardžių mokslų daktarai (o ką gali žinot) ir labai klausė, ir labai stropiai užsirašinėjo, ir labai drąsiai klausė svečio ir apie ateities planus, ir apie praeities žygius, ir apie kalbos reikalus. Juk džiugu girdėti, smagu matyti žmogų iš Kazlų, visą gyvenimą uoliai dirbantį gimtosios kalbos lauką. Nuo pirmojo straipsnio „Kazlų-Rūda ar Kazlų Rūda“, Kapsuko rajono laikrašty „Naujasis kelias“ išspausdinto, iki neseniai pasirodžiusios knygelės „Kazlų Rūdos vietovardžiai“, nuo kuklių poetinių bandymų mokyklos literatų būrelio laikais iki puikaus 2010 m. Nacionalinio diktanto konkurso II turo diktanto teksto „Kazlai, pilni smėlio“, nuo kandoko pastebėjimo, adresuoto lietuvių mokytojai, kad ne į kablelius ir nosines žiūrėt reikėtų žiūrėt, o į žodį, iki dviejų tomų „Kazlų Rūdos šnektos žodyno“. Taip teisingai nuo žodžio į kitą, iš knygos į antrą, trečią. Kasdien ir jau seniai…
Dabartinis kalbininko rūpestis- surinkta, sutvarkyta paruošta spausdinimui medžiaga apie kalbos draugijų ir sekcijų darbą. Nuo prieškario ir pokario laikų, kai žengti nedrąsūs kalbos saugojimo žingsniukai, iki Kapsuky dirbusio lituanisto J. Kvedaraičio organizuoto ir rengto „Kalbos kultūros skyrelio“ rajono laikrašty, nuo netolimų Atgimimo laikų, kai kalba paskelbta valstybine, iki funkcinių stilių ir patarimų abiturientams Delfio svetainėje bei amžino klausimo apie svetimžodžių grėsmes. Taip jaukiai ir saugiai kaip tik namie pasitaiko žodžių siūlų kamuoliukas lengvai pasišokinėdamas ritinėjosi visą pamoką. Ko gero, šnekos būtų užtekę ir ilgiau, bet mes dar ne sykį susitiksim, nes reikia tęsti kalbos, kuri toks pat turtas kaip tėvai ar gimtoji sodyba, tradiciją.
Tai buvo kalbos namuos, kežy, goduli, nuokana, akeni, žemene, pokliau, liaugara, karšuli, dagy, lendrūnai… Gražūs žodžiai,,, žolių vardai.
Viktoras Gimnazijus
