Atėjo ir išėjo šventė, porai dienų prastumdžiusi pirmųjų spalio dienų tvarką, baltašilkes palaidines vėl į spintos gilumą pakabino. Nuvyto mokytojams nuskintos gėlės, pildosi (arba ne) linkėjimai, kasdienybės vėjai vėl laksto mokyklų koridoriais…
Pasauly vien tik tėvai ir vaikai, vien mokytojai ir mokiniai. Buvę, esantys, būsimi, amžini… Tarptautinės mokytojo dienos proga pirmokai sveikina pirmąją, abiturientai- paskutiniąsias, pavieniai mokinukai – mylimiausias mokytojas, klasių kolektyvai apdovanoja auklėtojas. Po šventiškai sutrumpintų pamokų salėje sauja dėkingumo ir koncertu apdovanojama visa pedagogų bendruomenė. Taip būna kasmet visur, kur yra mokinys ir mokytojas.
Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijoje rusenančio projekto „Po savo namų stogu“ valia savaitę antrojo aukšto erdvėje viešėjo mokytojai, visą gyvenimą atidavę Kazlų Rūdos mokyklai. Daugeliui amžinoji šviesa jau tešviečia, kiti džiaugiasi užtarnautąja laisve gyventi be skambučio, laukia pensijos mokėjimo dienos, didžiųjų švenčių, kai savi vaikai aplanko, o koks viens mokinys, būdavo, sveikinimą atsiunčia… Jauni, mylimi, linksmi, laimingi, mokinių ir kolegų draugėje sustoję iš senų fotografijų rimties žvelgė į spalvingą šiandienos `šurmulį. Skvarbios besišypsančios akys, atida ir nuoširdumas, išmintis ir bendrystė, supratimas ir suokalbį žadantis kipšiukas lūpų kamputy įsitaisęs… Yra sakoma, jog mokytojas- daugiau negu profesija… Nesunku patikėti, kai pagalvoji, kiek žmonių pažadinta prasmingai būčiai, gyvenimo ir matematikos lygčių išspręsta, patarimų klasės valandėlėse ir tėvų susirinkimuose išdalinta, paslapčių prikaupta, prisipažinimų išklausyta, žinių, dėmesio ir gerumo atiduota… Tikroji miestelio šviesuomenė, intelektualai ir eruditai, gerbiamiausi žmonės dešimtmečius kazlinius mokę, savas negandas širdyje suspaudę, kad darbui netrukdytų. Nepaklysti karo, pokario, sovietmečio labirintuose, išlikti doru žmogumi, kai tiek pavojų ir baimės aplinkui. Paties gyvenimui tamsoj skęstant, kai rūpesčiai į kampą įvaro, vis tiek kitiems šviesą rodyti… Mokytojos Uršulės Gurskienės vyrą, mokyklos vedėją Augustiną Gurskį tiesiog per pamoką suima ir išveža ilgiems metams. Jaunutė mokytoja su sūneliu blaškosi po Lietuvą, slėpdama tiesą apie savo vyro dalią. Iš tremties grįžusiam A. Gurskiui nebeleidžiama mokytojauti… Prieš metus anapilin iškeliavusi rusų kalbos mokytoja Aldonos Lavrentjeva gimė ir augo mokytojų tremtinių šeimoje. Tėtis ten ir mirė, o mama su dukra grįžo gyventi ir dirbti į Kazlų Rūdą. Neglostė gyvenimas mokytojų Mėdžių, Navickų, Miknevičių, Brazaičių, Statkevičiaų, P. Pajaujytės, M. Jarumbavičiūtės, V. Pukenytės, M. Mačiulytės, J. Aržuolaičio, bet jie mylėjo savo tarnybą, ir patys buvo mylimi…
Parodos pavadinime Just. Marcinkevičiaus eilėraščio žodžiai „Čia būta mano lūpų ir akių…“ Šiandienei kartai, deja, tai tik nepažįstami veidai iš nespalvotų nuotraukų… Ar reikia džiaugtis ir girtis, kad būrelis abiturientų šiek kiek pavartė gimnazijos istorijos lapus, nes apžiūrėję ekspoziciją išėjo į kapines, kur padėjo gėlių, uždegė žvakutes ant „savo mamos auklėtojos“, „tėčiui fiziką dėsčiusio mokytojo“, „neseniai mirusios mano mamos lietuvių mokytojos“ ir daugelio kitų puikių specialistų, savo dalyko žinovų, nuoširdžių žmonių kapelių?
Buvo laikas, kai visa mokykla atsisveikindavo su į už tarnautą poilsį išeinančiais mokytojais, buvo, kad prie kabinete pašarvoto mokytojo kolegos ir mokiniai garbės sargyboje stovėdavo, o paskui kilometrinė procesija nuo mokyklos iki kapinių nusitęsdavo. Atėjo laikas, kai imi galvoti, jog visi auklėtiniai, mokiniai išmirė, išvažiavo, apsirgo, nes tik artimieji, Slaugos namų darbuotojai arba kaimynai palaidoja per visą gyvenimą šimtus įvairiaspalvių asmenybių išugdžiusį žmogų. Gyvas prisiminimas apie vieną mokytoją, kuri spalio pradžioj ant staliuko savo kieme pasimerkdavo rožę, kad kaimynai, praeiviai galvotų, jog mokinių prisiminta buvo…
Legendomis apipinto mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestro kūrėjas A. Trečiokas iškeliavo prieš nepilnus metus, smagu buvo išgirsti, kad daug orkestro vyrų atvažiavo atsisveikinti su savuoju Mokytoju…
Tai tokia murmelė apie pasaulį, kur vien tik mokiniai ir mokytojai.
D. Gražulienė
Projekto „Po savo namų stogu“ vadovė
Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimanzijos lietuvių kalbos vyresnioji mokytoja
