Eglės Tamulytės paroda „Nemanau, kad Edeno sodas yra smėlio spalvos“
Birželio 12 dieną būrys mokytojos Oksanos Janauskienės lydimų gimnazisčių lankėsi Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio bibliotekoje, kur šiuo metu yra eksponuojama Eglės Tamulytės – Aglajos Ray piešinių paroda „Nemanau, kad Edeno sodas yra smėlio spalvos“. Dailininkė labai atvirai pasakojo apie piešinių detalių reikšmes, savo išgyvenimus privedusius prie spalvų atradimo, nuotykius pasaulio platybėse bei leido svečiams pažinti savo menišką vidinį pasaulį.
Kaip parodos pavadinimas gali išduoti, eksponatai tikrai nebuvo smėlio spalvos. Po 2019 metais patirto lūžio Eglės gyvenime jos naujus meno atradimus tikrai galima vadinti nauja pradžia – Edeno sodu. Užkerintys ryškių spalvų deriniai neleido atitraukti akių, kvapą gniaužiančios kompozicijos privertė kiekvieną žiūrovę panirti gilyn į paveikslą ir tyrinėti jo abstrakčias detales, kurias kiekviena galėjome interpretuoti savaip. Kiekviename paveiksle atsispindėjo menininkės neapsakoma fantazija ir plūstantis kūrybiškumas. Sužinojome apie Aglajos Ray sugebėjimą semtis idėjas iš aplinkos bei savo pačios darbų, susidomėjimą kiborgais, hebrajų kalbos studijas Izraelyje ir kitas jos asmenybės įdomybes, kurios slypi jos mene.
2019 metais dailininkė grįžo gyventi į Lietuvą. Iki tol Eglė puoselėjo save svetur: Meksikoje, Paryžiuje, Berlyne, Atėnuose, Londone, Amerikoje ir daug kur kitur. Aglaja juokdamasi užsiminė apie Berlyno reivus ir tuo metu jos gyvenime vyravusį „party lifestyle“. Papasakojo apie nenuspėjamą dailininkų gyvenimą: kaip su 10 eurų kišenėje vyko į Paryžių piešti ant sienų, priklausomybes ir atrastą harmoniją bei kaip kartais buna sunku tarp mėnesių suvesti galus: „vieną mėnesį parduodi savo darbą, atrodo vau kažkas, kitą mėnesį jau prašaisi apsistoti pas tėvus“.
„Mano ankščiau kūrybinis vardas buvo Shaltmira ir viskas buvo apie apie tamsą, šėtoną, velnius, nu mano grafika tokia būdavo. Kažkoki demonai. Visur demonus piešdavau. O paskui kažkaip supratau, kad man tie demonai nedaro, kad aš laimingesnė būčiau.“
Išgyvenusi skaudžias patirtis ir būdama visiškame dugne Eglė parodė nepaprastą drąsą ir ryžtą – atrado kryžių: „supratau, kad velnias manęs nemyli, tai nusprendžiau atsisukti į Jėzų“, grįžusi tėvynėn Griškabūdyje įkūrė savo nuosavą meno studiją „Gyvenimo mokykla“, kur ji priima bendruomenę šiltam laikui kartu ir kūrybos puoselėjimui, metė juodai baltą grafikos meną bei tatuiravimą ir atrado savo, kaip dailininkė tarė, priklausomybę ryškiam oranžiniam neonui – „spalvos man suteikia dopamino“.
Susitikimas su Egle Tamulyte įkvėpė ne vieną iš mūsų. Ji parodė, kad nėra blogai ieškoti savęs, eksperimentuoti – ne tik su spalvų kontrastais, bet ir su savo pasaulėžiūra. Įtraukiantys pasakojimai, juokas, diskusijos sudarė jaukią atmosferą apniukusią ketvirtadienio popietę.
Tekstą parašė Ib klasės gimnazistė Eva Senkutė
