Turi, žinai – dalinkis!
Šie trys žodžiai buvo svarbiausia susitikimo su gamtininku Selemonu Paltanavičiumi, lapkričio 19 dieną vykusio Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio bibliotekoje, žinia, bet ar visi ją išgirdo ir suprato – galima tik paspėlioti.
Nelaikyk savyje nei išminties, nei patirčių, kurias turi, dalinkis savimi su pasauliu ir nelauk atlygio! Tai gamtos fotografą, rašytoją ir daugybę gebėjimų turintį Selemoną Paltanavičių įkvėpia gražioms ir prasmingoms veikloms. Suvalkijos žemėse užaugęs rašytojas buvo it iš žemės dygęs – gamta ir viskas, kas gyva, nuo mažens buvo ir tebėra jo stichija. Nors trys vyresni broliai Sigitas, Julius ir Zigmas girdavosi, jog viską moka, smalsuolis Selemukas širdo, kad paklausęs atsakymų nesulaukdavo, o ir kaimo biblioteka vaikiškomis knygomis apie gamtą nelepino – jų buvo vos viena kita… Taip ir gimė mintis: „Kai užaugsiu, parašysiu knygų, kad visi žinotų“. 100-oji gamtininko knyga ir sugrąžina į tuos laikus, kai jis, smalsus septintokas, jau turėjo pilnas kišenes pasakojimų.
Knygos pristatymo renginys kūrybiškos sielos gamtos mylėtojams neprailgo. Biologo išsilavinimą turintis rašytojas daug laiko skyrė linksmiems prisiminimams iš vaikystės dienų Užbalių kaime, kai per miškus dviračiu važiuodavo į Kazlų Rūdos knygyną, kai norėdamas sužinoti, kaip ten viduj, įlindo daugiau kaip 6 metrus į lapės olą, užmiršęs, kad reikės ir sugrįžt, kai lipo į 25 metrų aukščio pušį, nes rūpėjo, kas kranklio lizde yra… Mokslininkui įdomu, rūpi visa, kas vyksta Lietuvos gamtoje, bet ryškiausiai šviečia jo žinios apie paukščius bei miško žvėris. Susitikime prisipažinta, kad svarbu skaitantįjį nuotaikingai perkelti ir į mokslo pasaulį.
„Rašiau tą, ką mačiau.“
Pirmieji septintoko Selemono užrašai buvo apie gimtuosius kraštus: Kazlų Rūdos girias ir miškus. Rašytojas prisipažįsta, kad jais vaikystėje nesidalino su niekuo – tai buvo intymus, asmeninis, „mano“ dalykas. Tačiau profesoriaus paskatintas, 1978 metais, Vilniaus Universiteto antrakursis S. Paltanavičius išleido savo pirmąją knygą, surinktą iš išsaugoto rankraščio – seno sąsiuvinuko su savo vaikystės kūryba – „Žalio miško istorijos“.
Paklausus apie sau reikšmingiausią knygą, rašytojo atsakyta, jog jų niekada neskaičiavo ir neskirstė, bet iš parašytųjų arčiausiai širdies yra ta pati pirmoji. Juk visada svarbiausia yra pradžia. „Ir taip aš supratau, kad visgi gal galiu rašyti”.
„Jeigu galėtumėte pasikalbėti su savimi iš to laiko, kada įsitraukėte į rašybą, ką sau norėtumėte perduoti, įspėti, patarti?“
Išgirdęs klausimą, rašytojas, kiek pamąstęs, švystelėjo labai netikėtą atsakymą: „Jei gali nerašyt – nerašyk“. Jaunajam Selemonui nieko negalėčiau patarti, tik pasakyti, kad pasirinko unikalų kelią, o jo sugebėjimus parodys tik laikas. Visa kūrybinė kelionė yra tik išgyvenimuose ir aplinkoje, įgūdžius galima vertinti tik praėjus laikui. Juk išmokyti žmogaus rašyti neįmanoma.
Kodėl praėjus 46-eriems metams nuo lemtingo „Žalių miško istorijų” išleidimo, po šimto parašytų knygų nedingo nei noras dalintis, nei įkvėpimas rašyti, gamtininkas tikslaus atsakymo nežino. Pasakęs, kad svarbi prigimtis, Selemonas šyptelėjo ir tarė: „Kiekviena knyga turi savo skaitytoją, kurį svarbu sugebėti suintriguoti, perteikti jam mintį, įtraukti, o aš jaučiu pareigą žmonėms pasakyti tai, ko jie niekur kitur neišgirs“.
1b klasės gimnazistė Eva Senkutė, kalbinusi gamtininką Selemoną Paltanavičių ir kartu su bendraklasiais dalyvavusi jo šimtosios knygos pristatyme.
