Keičiasi metai, žmonės, vėliavos, vėliavnešiai, tik nekinta prieššventinės Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos maršrutas ir nuotaika. Šiemet penkiasdešimt devyni gimnazistai pasiryžo įveikti Tiltą iš praeities į dabartį. Per pora dešimtmečių, kai nuo Prezidento Kazio Griniaus paminklo Selemos Būdos kaime į jo vardu pavadintą gimnaziją akcijos dalyvių sugrįžtama, vėjuotų ir snieguotų, saulėtų ir šlapių, pavasariškų ir žvarbokų dienų pasitaikė. O vienais metais buvo taip slidu, kad tik gėles ir žvakeles Prezidentui gimnazijos lietuvaitės nuvežė…
Įsimintinas ir šis bėgimas, nes žemė su dangum maišėsi, beišeinanti žiema iš pusiaukelės sugrįžusi taškė, badė, talžė, kaip tik mokėjo, taip skriaudė ir startavusius Mondžgirėje, ir pradinukus nuo stoties įsiliejusius į bėgikų gretas. Prie paminko Tremtiniams ilgiau neužsibūta, tik tautiniais rūbais dėvinčios mergaičiukės žvakeles ir gėles ant šviežio sniego padėjo, o vėjas jas pačias nešte į autobusiuką įnešė. Patys mažiausi šventės dalyviai šalia Lietuvos Prezidento K. Griniaus ir Nepriklausomybės akto signataro P. Dovydaičio paminklų šurmuliavo, vėjas šnarino piešinių parodos, skirtos laisvai Lietuvai, eksponatus, snygis nesiliovė…
Laukiantieji džiūgavo, kai iš už posūkio Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis nešini pasirodė jų draugai, o bėgimo akcijos dalyviai, išvydę gimnaziją alėjos gale, džiaugėsi, jog save ir šitą kelią įveikė! Kas pirmąkart, kas eilinį sykį, o kas vienintelį gyvenime…
Pilietiškumo pamoka neprailgo, nes džiaugtis, kai sulauki, kai išbandai save, kai kartu su visa gimnazijos bendruomene giedi savo Lietuvos himną, girdi sveikinimus, Egidijaus pranešimą, kai geri skaniausią gyvenime arbatą su sausainiais ir vėjas su sniegu neužpučia šypsenų, yra gera ir gražu!