Šventadienis įvyko ir pavyko

Kad gyvenimas vis gerėja, jau senokai Andriaus Šato iš S. Šaltenio „Riešutų duonos“ senelis savo mylimam anūkui pasakė. Sutinkam, pritariam, nes jei pernai abiturientai tik Paskutinio skambučio dieną garsios garbės ratus apie gimnaziją suko, tai šiemet jau nuo Šimtadienio ryto balas pasižvygaudami taškė įvairaus plauko plieniniai žirgelių kinkiniai… Per pirmą pamoką ūmai toptelėjo mintis, kad tebesitęsia Užgavėnių karnavalas… Linksmai šėliojančius kostiumuotus jaunuolius pavadinti žaviais persirengėliais, manau, būtų visai teisinga, juk kitom dienom jie ir ne tokie gražūs, ir mažiau dainingi, ir dėkingumo taip dosniai nedalija…

Taigi visas šimtas šešiasdešimt ketvirtos laidos abiturientų sulaukė Šimtadienio. Pasiruošimo vienai gražiausių švenčių ratas paskutinėm dienom įsuko visus gimnazijos vyresnėlius. Susispietę apie klasių auklėtojas V. Gustainienę, A. Simanavičienę, L. Žalenekienę jau senokai apie būsimo renginio reikalus dūzgė trečiokai. Darbo daugybė- ir linksmą bei prasmingą programą paruošti, ir salę papuošti, ir pusatestačiuos abiturientų pasiekimus įvertinti, ir kalendorių sukurti, ir filmuoti, ir montuoti, ir repetuoti… Traukinys scenon atpūškavo, ragana ateitin bei praeitin žvalgėsi, šmaikštumu bei įžvalgumu blizgėjo, visiems linksma buvo. Taigi trečiokai tikriausi šaunuoliai, puikiai susitvarkė su svarbia užduotim.

Turėjo ką veikti skaičiuodamas dienas ir šaunusis šimtukas, aišku, jų rūpestėliai kiek kitokie. Rožių priskinti, pasipuošti, kad būtum ne graži, o gražiausia, dainą, šokį ir eilėraštuką  išmokti, norom nenorom perkratyti savo jauną gyvenimą, bent jau nuo pradinės mokyklos laikų, išsirinkti vietą puotai ir saugiai bei kultūringai švęsti. Sutikite, kad abiturientai svarbiausi yra tą dieną, ko gero, jiems sunku išgyventi tokią atsakomybę ant pečių nuo ryto nešiojant…

Salė kupina senų pažįstamų. Susirinko mokytojos, pirmosios, antrosios ir paskutiniosios, tėveliai su mamytėm, draugai, bendraklasiai, trumpam atsitraukusi nuo nė poros savaičių neturinčios dukrelės atskubėjo pasidžiaugti kelerius metus auklėtais ketvirtokais mokytoja N. Matusevičienė. Smagu, gražu, net šeimyniškai ramu ir kiek gaudoka, kai matai užaugusius vaikinus tokius rimtus ir išdidžius šalia pirmųjų mokytojų. Žinojimas, kad ne tik čia ir dabar jie šypsosi vieni kitiems, bet kartas nuo karto vis dar susitinka ir gėlių padovanoja, verčia žavėtis gimnazistais. Jei apie jausmus kalbėsim, tai ir renginį pradėjęs pradinukų šokis, ir vienas kitas kadras, ekrane regėtas, ir suvokimas, kad šitie vaikai jau tikrai dideli, kad suskaičiuotą skaičių dienų jie tebus gimnazijoje, o ir iš namų rudeniop, ko gero, išplasnos  švelniu liūdesio sparnu palietė susirinkusius. Seniai čia, rodos, Aistės, Žilvino, Beno, Mariaus, Karolinos, Gabrielės mamos ir tėčiai svajones mokyklos suole sutūpę verpė, o šiandien jau atžalos į prezidento kėdę taiko …

Taigi, Andriuk Šatai, gyvenimas vis gerėja, abiturientai gražėja ir labai džiaugiasi, kad liko tik šimtas mokytis dienų, kad jie vyriausi iš visų… Sparnai išaugo, jie panoro skrist… Šventė įvyko ir pavyko.

VIKTORAS GIMNAZIJUS