Gražaus gyvenimo daugtaškiai…
Vylėmės naiviai, kad jos nebus, nesulauksim, bet nelaboji diena vis tiek atėjo…
Gal kelias pats žino, kur sukti, kada pagrįžti, stabtelėti pavargus, kad žmogui geriausius bendrakeleivius surinktų? Laimė, kad mokytojų Adelės ir Povilo Mėdžių šeimą jis atvedė į Kazlų Rūdą, kad jų dukra Aurelija irgi mokytojystę pasirinko, čia pasiliko ir mus rado…
Gal kito kelio ir būti negalėjo – atmintin įsirėžė pirmosios mokytojos Marijos Jarumbavičiūtės pamokos, tėvelių kalbos su paviešėti užeinančiais kolegomis sukosi daugiausia apie mokyklos reikalus ir masino pačią šį kelią rinktis…
Apie studijas Vilniaus universitete galvota, bet ten šaknys jau buvo įleistos anksčiau mokyklą baigusio kito lituanistės O. Brazaitienės mokinio A. Pupkio, todėl pasirenkamas Pedagoginis institutas…
Iš sostinės kelias atveda į Plutiškių vidurinę mokyklą ir palieka penkeriems metams… Dvi jaunos mokytojos su jauduliu laukia rugsėjo pradžios ir pirmųjų mokinukų… Viena skęsta gėlėse ir šiltuose apkabinimuose, kitą pasveikina viena mergaičiukė… Toji mergaitė buvo viena iš pirmųjų visą gyvenimą lydėjusių bendrakeleivių… Poetė Ramutė Belickaitė.
1973 metais sugrįžtama į Kazlų Rūdą. Čia laukia dvi didelės klasės abiturientų ir trys labai didelės septintokų. Kai paaugliams suvaldyti nei jėgų, nei patirties neužtenka, tėtis, pats teatru visą mokyklą užkrėtęs ir spektaklius kūręs, patarė dukrai užimti juos panašia veikla… Kad jiems būtų ir įdomu, ir smagu, ir naudinga…
Taip buvo paberta literatų būrelio „Diemedis“ sėkla… Keli pirmieji diemediečiai tuomet tebuvo devintokai… Per daugiau nei pora būrelio gyvavimo dešimtmečių užaugo gražus būrys literatūros, teatro mylėtojų… Atsirado poetų ir prozininkų, muzikantų ir artistų… Respublikiniuose filologų konkursuose mokytojos Aurelijos literatai raškė laurus, skaitovai jaudino klausytojus… Ne pergalės, ko gero, svarbiausia, o toji sukurta, ilgai gyvavusi, teberusenanti „Diemedžio“ dvasia ir daugybė bendrakeleivių, gražinančių gyvenimą…
Po 46 metų vėlyvą rudenį susitiko pirmieji Aurelijos auklėtiniai, mokiniai. Šįkart ne į mokyklą rinkosi, o sugužėjo į jos namus… Jau kelinti metai visos trys klasės tų buvusių smarkių pirmųjų septintokų renkasi į vieną krūvą… Ir jų mažėja, ir auklėtojų Verutės Pukenytės ir Aldonos Lavrentjevos nebeturi… Su gitarom ir
dainom, su gėlėm ir linkėjimais, su meile ir nuoširdžiu rūpesčiu, su begaliniu noru susitikti ir kitąmet…
Buvusieji mokiniai ir auklėtiniai, pažįstami ir bendraminčiai, mokytojai ir bendraklasiai, draugai ir kaimynai – visi mieliausi Aurelijos bendrakeleiviai, belieka guostis, kad gražus jos kelias mūsų neaplenkė, kad susitikom…
Nors nepaklausta, nepasakyta, nesužinota daug…
