Tarp ten ir čia, lyg ir praaugęs tėvus, mokytojus, bet vaikas vis tiek dar… Žinantis, kur kasdien eiti, bet vis labiau ateity mintys, norai, ketinimai… Suaugusių pasaulis čia pat, dar patrauklus, trokštamas, geidžiamas…
Vieta prilaikantiems krintančias karūnas ir karūnuotiems, uždegantiems ir gesinantiems žibintus, trokštantiems garbės ir garbintojams, geografams ir tyrinėtojams, žvaigždžių turėtojams ir šalikų, norintiems užmiršti, kad jiems gėda, ir menantiems, jog kas rytą būtina apruošti savo planetą- prisiversti išrauti baobabus, kol jie dar visai jaunučiai, išvalyti ugnikalnius ir palaistyti savo gėlę… Yra vietų visiems, tik nosies tiesumu nevalia eiti- toli nenueisi, gali ir nepastebėti…
Trapios ateities užuominos, variantai, nuojautos, tiesos čia, kai šimtas beliko mokytis dienų, paskui dar pasauly, kur niekas iš anksto nežino, kas bus, pamokos tęsis… Suaugę žmonės mėgsta skaitmenis. Vaikai turi būti labai atlaidūs suaugusiems. Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis… Ašarų šalis – tokia paslaptinga…
Į kurią planetą nuneš ateities vėjai? Niekuomet niekam nepatinka ten, kur jis yra, bet planeta Žemė, pasak geografo, turi gerą vardą!
Per širdis perėjo šimtadienis. Priminė, sugrąžino, pradžiugino, nuramino, kad jiems viskas bus gerai…
