Gegužės 5 dieną septintų klasių mokiniai susitiko su Misija Sibiras 2016 dalyviu sasnaviškiu Luku Paltanavičiumi.Pagal lietuvių kalbos literatūrinio ugdymo programą septintokai kaip tik nagrinėja temą „Kelionės atveria akiračius“. Aptariame įvairius tekstus: B. Brazdžionio, J. Ivanauskaitės, J. Meko, M. Šalčiaus, analizuojame klausimus, kodėl verta keliauti, kokią gyvenimo kelionę galime pavadinti gražia, kokių dovanų parsivežame iš kelionių: materialių ar dvasinių. Programa taip pat siūlo pasidomėti savo šaknimis, istorija ir pristato Misija Sibiras dalyvių kelionių istorijas, dienoraščių ištraukas. Todėl susitikimas su Luku buvo nuostabi proga apie keliones į lietuvių tremties vietas Sibiro platybėse išgirsti gyvai.
Lukas skaidrėse pristatė lietuvių tremties ir įkalinimo istoriją, tremties vietų žemėlapį, su mokiniais kalbėjosi apie pilietiškumą, kodėl negalime pamiršti savo šaknų. Papasakojo, kaip tapo Misija Sibiras 2016 dalyviu. Iš 811 pareiškusių norą dalyvauti šioje kelionėje buvo atrinkti 75 dalyviai, kurie dalyvavo bandomajame 50-ties kilometrų žygyje „Trakai-Kernavė“. „Tik čia supratau, kiek Lietuvoje kalnų ir kalnelių“- juokavo Lukas.- „O kur dar žygis per pelkę, kai tave iki liemens apsiurbia rudas šaltas durpžemis. Ir tik čia supranti, ką reiškia laiku ištiesta draugo ranka“- sakė Lukas. Todėl besiruošiantiems į žygį – svarbiausia ne lyderio savybės, o komandiškumas, draugiškumas, ištvermė. Po žygio atrinkta dešimties žmonių grupė ruošėsi išvykai į amžinojo įšalo miestą – Igarką. Prienų rajone buvo mokomasi kryždirbystės, pasigamintos kai kurios kryžių puošybos detalės, kurias Misija Sibiras dalyviai 2016 pasiėmė į kelionę.
5548 kilometrai… Tokį atstumą iki Igarkos traukiniais, lėktuvu nukeliavo komanda. Kiekvieno kuprinė svėrė po 28 ar net daugiau kilogramų. Lukas ypač susižavėjęs komandos merginomis, kurios nė kiek nenusileido vaikinams, o kartais juos net pranokdavo ištverme, darbštumu.
Nuskridusi į Igarką misijiečių grupė pamatė „sustabdytą istorinį laiką“ –miestą, kuris viskuo primena sovietinį laikotarpį: senos statybos penkiaaukščius, vieną kitą mažą parduotuvėlę, kioską. Netgi vandens komanda sėmėsi iš netoli dirbtuvių esančios „balos“. „Geltonas, kažkokį specifinį kvapą turintis vanduo strigdavo burnoje, todėl dar labiau pradėjome vertinti tai, ką mes turime čia, Lietuvoje,“- kalbėjo Lukas. Tačiau visus nepatogumus pamiršome, kai netikėtai gatvėje išgirdome lietuvišką „Labas vakaras“. Tai ponia Olga, atvykusi iš Vilniaus į savo gimtąjį miestą! Į savo vaikystės miestą! Misijiečiai sutiko čia nuostabių žmonių, vietinių, kurie padėjo jiems pasirūpinti ir gėlo vandens iš šaltinio, ir medikamentų.
Dvi savaitės – tiek truko ekspedicija – jaunimas tvarkė vienas didžiausių tremtinių kapinių. Kapinių net kapinėmis nelabai pavadinsi. Užaugęs miškas, didžiulės žolės. „Kartais apimdavo neviltis, kad nieko mes čia gero nenuveiksime. Dar pasipylė traumos. Valėme mišką, kirtome, pjovėme, rovėme, (turėjome tik kirvius ir paprastus pjūklus), iš pelkės kėlėme kryžius, lenteles su palaidotųjų pavardėmis. Turėjome pastatyti 9 naujus kryžius, vėlavo mediena. Kai mums atvežė medieną, buvo likę dvi dienos iki išskridimo. Dirbome kone visas dvidešimt keturias valandas per parą. Juk ten poliarinė diena, nėra naktis, šviesu,“ – dalijosi prisiminimais ir išgyvenimais Lukas.
Paskutinę dieną grupę aplankė vietos gyventojai, dar turintys lietuviškų šaknų. Jiems misijiečiai įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės laišką. Prie pastatytų kryžių, išskleidę Lietuvos vėliavą, jaunuoliai sugiedojo Lietuvos himną. „Tik šį kartą jis mums suskambo visai kitomis spalvomis, kažkokiu dar niekada nepatirtu jausmu, pasididžiavimu, kad esi lietuvis, ir dar kažkuo, ką nusakyti žodžiais tiesiog yra sunku…“ – prisipažino Lukas ir pakvietė moksleivius keliauti į tokias keliones, kurios paliktų prisiminimus visam gyvenimui.
Pamokoje lietuviškas melodijas klasikinėmis kanklėmis atliko 7a klasės mokinys Augustas Česnavičius, klausėmės ir dainavome tremtinių dainą „Gražus buvo birželis“, vartėme autentiškus tremtinių prisiminimų sąsiuvinius, netgi bandėme užčiuopti pirštais tarp sąsiuvinio lapų likusius rupios duonos trupinius, kvepiančius Sibiro tremtinių kančia ir meile Lietuvai.
Lietuvių kalbos mokytoja
Roma Karčiauskienė
