Graži mokytojų Žukauskų šeima 1966 metų vasarą atvažiavo į Kazlų Rūdą. Tėtis Leonardas nuo rugsėjo vadovaus mokyklai, mama Irena mokys lietuvių kalbos, keturiolikmetis Jūratis mokysis, ketverių Žilvinas vaikyste dar džiaugsis.
Direktorius augino, kūrė, statė, krūvon būrė mūsų mokyklą. Ar ne todėl daugybės jau užaugusių žmonių direktorius, nuolat atsimenamas, pagarbos kupinu žodžiu minimas. Per dvidešimt su kaupu metų naudos daug padaryta. Mokykla augo ir plėtėsi. Kad darbas dviem pamainom nevargintų nei mokinukų, nei mokytojų, 1973 m. atveriamos triaukščio priestato durys. Kai vietos vėl pritrūksta, mokykla stiebiasi aukštyn ir per pora metų trečias aukštas užauga. Rūpestingas šeimininkas pastebi ir visais keliais iš aplinkinių kaimelių autobusais, traukiniais ir dviračiais atvažiuojančius mokinius- jų patogumui ir saugumui naujas bendrabutis išauga.
Kazlų Rūdos mokykla nuo seno turėjo dvasią. Ne mūras kuria ir išlaiko ją, o žmonės. Sugrįždavo buvę mokiniai, įgiję pedagoginį išsilavinimą, paskyrimus gavę jauni specialistai, pajutę nuoširdų direktoriaus rūpestį, čia šaknis įleisdavo. Iš vienos širdies į kito yra trumpiausias kelias…
Jautė direktoriaus L. Žukausko rūpestį visi mokyklos žmonės, nenuvilti jo stengėsi. Pavasarinės abiturientų kelionės į Maskvą, kur parodų ir koncertų salės laukė, džiugino ketvirtį amžiaus, svečių iš filharmonijos koncertai mokykloje, sportininkų pergalės, chorų, pučiamųjų orkestro, estradiniai ansambliai, kraštotyrininkai ir turistai, literatai ir laureatai
Suburti bendraminčių mokytojų kolektyvą ir ugdyti jaunus žmones taip, kad laikytųsi vienas kito, kurtų, burtų, statytų ir augintų. Mūsų mokyklos direktoriui Leonardui Žukauskui tai pavyko.
Slapčia linkėjom sulaukti šimto metų, deja… Istorijos mokytojui, karą išgyvenusiam žmogui nemielos pastarosios dienos… Bet ne kiekvienam skiriama diena išėjimo, kai švenčiamas Nepriklausomybės Atkūrimas ir ošia Lietuvos trispalvių ir geltonai mėlynų vėliavų girios…
Ilsėkitės ramybėje
Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos bendruomenė.
